Vyras susirado meilužę

„Vyras susirado meilužę. Vedę esame 20 metų. Kurį laiką toleravau, kalbėjau, maniau, kad atsitokės. Lyg ir "bandė", tačiau tas melas, neapibrėžtumas, nežinomybė, ignoravimas pribaigė mane morališkai. Gražiuoju, be pykčių, be isterijų paprašiau išeiti, pabūti vienam, pagalvoti, kuri svarbiau. Išėjo…pas meilužę. Dabar kaltina mane, kad aš jį pas ją įstūmiau, jis jaučiasi nelaimingas, galvoja apie mus. Dar neilgas laikas be jo. Tačiau ir aš galvoju nuolat apie jį. Susiskambiname, bendraujame, jis rūpinasi manimi. Šiuo metu man patinka su juo bendrauti, kalbėtis, noriu pamatyti, susitikti. Tačiau, kad grįžtų – ne. Net nupurto. Kaip tai suprasti?“

ATSAKYMAS:

„Jūsų klausime daugiausiai kalbama apie vyrą, o ne apie jausmus, kuriuos jis jums sukelia. Spėju, kad tai gali būti dėl to, jog esate pasimetusi tuose jausmuose ir pati negalite pasakyti, ką tiksliai vyrui jaučiate. Noras susitikti, bendrauti, pamatyti gali būti tiek meilės išraiška, tiek ir pripratimo. Nenoras gyventi kartu dar nereiškia, kad nebemylite vyro. Gali būti, kad čia kalba įsiskaudinimas, savigarba ir užgautas moteriškumas. Pasistenkite neisivelti į kaltinimus vienas kito, labiausiai jų neprisiimkite sau, susikoncentruokite ties savimi. Pagyvenkite sau. Leiskite tai, ko ankščiau sau neleidote, pabūkite su savo mintimis, gal apsilankykite pas specialistą. Jei jau yra priimtas sprendimas bent laikinai negyventi kartu, pasinaudokite galimybe suprasti, ar tikrai noretumėte susisieti su tuo pačiu žmogumi vėl. Atsakyti tiksliau, kodėl Jūs taip jaučiatės, neįmanoma dėl informacijos stokos apie Jūsų jausmus ir mintis. Lieka neaišku, ką visgi galvojate apie vyrą teigdama, kad „aš galvoju pastoviai apie jį“. Turite suprasti, kad atsisukimas į save ir savo išgyvenimus yra neišvengiamas tiek nusprendus likti atskirai, tiek būnant kartu“.